Laiškas draugui 2007-09-07

[laiškas Nr.2, bet pirmasis neišsaugotas, gal kiti jį turi?]
Sveiki,štai šį vakarą aš jau drąsesnis ir drįsiu laišką rašyti ne tik vienam savo Draugui, bet ir kitam ir net neslėpdamas, kad rašau Jums abiem kartu, kad abu man Jūs brangūs, kad esate man svarbūs, tad drįstu pasakyti, kad labai Jūsų ilgiuosius, ne tiek kūniškai, kaip lyg ir neturėčiau jausti, nors kartais jaučiu, nors gink Die neesu tas, kur dabar pagalvojote, nors taip pat negalėčiau teigti, kad taip galima galvoti, ypač ūsų šviesiomis galvomis ir dar taip pat tuo pačiu dabar pat norėčiau atsiprašyti abiejų, kad laiškas neskambėtu be asmeniškai tai kreipsiuosi į Jus abu kaip į vieną, nes tokie man ir esate, kaip vienetas, tad sakydamas TU jausiuosi geriau ir tęsiu savo mintį apie gėjus ir likusias padugnes, apie kurias Tu turbūt net neturi ne tai kad kada pagalvoti, bet net nėra Tavo mintyse tokių duomenų, kad tokie egzistuoja, bet vis gi nesiteisinsiu čia dabar dėl kūniškos aistros ir tęsiu pagrindinę mintį dėl kurios rašau, o rašau tik dėl to, kad ilgiuosi ir vėl praleidžiant tai, kad šnekam čia mes tik kaip vyras suvyru, bet kiekvienas žmogus turi šiek tiek savyje ir moters, nors ji ir nėra žmogus, bet padaras neblogas ir linksmina liūdnomis bei šaltomis nerimo dienomis, žvarbiais ir lietingais vakarais (nors galima pasakyti, kad jos būna malonios ir saulėtą popietę), bet kadangi mano laiškas ne apie tai, tai gal tą temą ir baigsiu,pereidamas prie pagrindinės temos, dėl kurios laišką šį drįstu rašyti,laiką Tavo gaišti, tad dabar praleidus pačias svarbiausias temas apie moteris ir kūniškas aistras, parašysiu tai ko labiausiai noriu, tai kas man jau senai guli ant širdies tai kas man labai brangu, brangu nepinigine išraiška, o širdies, jei Tu supranti apie ką aš rašau, na gal čia ir perlenkiau lazdą, nes netikėčiau niekada, kad Tu nežinai kas yra tikrieji jausmai, kad tu nerastum man minutėlės laiko, bet ir vėl perėjau į lyriką ir reikia pereiti prie reikalo, o reikalas mano paprastas, nors tokiu paprastu klausimu tikrai negaliu kreiptis į tokį nepaprastą Žmogų, tokį kaip TU, tokį kaip aš tave vaizduoju, ech tas raudonasis gėrimas, minkština man širdį, jaudina mane ir tada atsidaro manyje moteriškasis pradas, pradas, kurį slepiu giliai po savimi, ne tai, kad po savimi, o savyje, bet vis gi aš visas Tau, o čia vėl perlenkiau , bet dabar jau tikrai prie reikalo, nes reikia vykti namo,laukia sūnus, kuris jau keliolika metų kartu su manimi negyvena ir išvis nežinau kieno vaikas, tik žinau, kad dalis yra mano, bent jau pavardė ir tik per jį dabar aš neturiu darbo, nes jo kūryba didingesnė ir gilesnė, kaip pasakė viena redaktorė, visiškai nesvarbiame leidinyje, bet ir vėl užkraunu Tau savo problemas, o prie temos taip ir neprieinu, o tema mano paprasta, nes ryt žadu lankytis pajūryje,būsiu siumpozijume, turėsiu net galimybę rėžti kalbą, bet kalba mano nebus, žinoma, tokia įspūdinga kokia galėtų būti tavo ir jau rašau tau šį laišką keletą minučių, o tu skaitai jį apytiksliai 5 minučių, nors,atvirai pasakius netikiu, kad dar vis skaitai, bet puoselėju mintį,kad gal bent menka viltis man yra, kad tu dar čia ir gal kada nors man parašysi laišką, laišką, kurį aš įrėminčiau ir pakabinčiau pačioje garbingiausioje savo namų vietoje, šalia šventojo paveikslo su debesimis ir ten visai netoli lango per kurį aš tikiu, kad kada nors išvysiu ateinantį tave pas mane, ne ta m, kad pašnekėtume ir ne tam,apie ką tu galėtum pagalvoti, o tik tam, kad išgerti baltosios ir prisigėrus gerai pasikalbėti apie meno, bet toliau tęsiu savo laiško pagrindinę mintį apie mano kelionę į pajūrį, tad labai tikiuosi atsakymo, nes laiškas mano nuoširdus ir tikrai ilgas.Gal atvežti rūkytos žuvies?
Nuolankusis TAVO tarnas -
Steponas Jukna