Negailėstingumas

Sunkus ir negailestingas ruduo darosi su kiekviena diena vis galingesnis. jai dar pradžioje galėjome džiūgauti koks gražus koloritas atsirado mūsų gamtoje, tai dabar spalvos jau beveiki išblėso, liko tik purvinai ruda ir šlapio asfalto (niekaip negaliu suprasti kodėl automobiliai šios spalvos brangesni, pažiūrėjote, gerbiamieji, tai tikrai nėra maloni spalva). Tad dingstant spalvoms, lyg viskam mirštant aš su siaubu prisimenu tą laiką, kai nieko neliks, neliks spalvų (nors aš ir ne dailininkas, bet spalvos man padeda kurti), kai neliks spalvų, kai žemė pasidarys balta - tuščia, juk balta yra pati tuščiausia spalva (čia galima apsvarstyti kodėl nuotakų suknelės būna baltos - ar tai dėl skaistybės, kas visai priimtina per pirmąją komuniją, ar tai dėl tuštybės, tuštybės galvoje, ką galvoti jaunikiui, ar, kad jo naujai iškepta žmona yra skaisti, ar, kad tuščia, kaip baltas popieriaus lapas, ar švari, ar šiaip laikosi tradicijų, kurių šaknų čia nenagrinėsiu). Tai vat ką aš galvoju apie sniegą ir dar pats baisiausias dalykas, kad ateis šventės žieminės ir net ne tai, kad jos bus, nes jos bus neišvengiamai, bet tai, kad jau nuo dabar prekybos centrai puošiasi. Tragiška.
Steponas.